burkt

bùrkt interj. 1. burbt (panosėje ką burbant): Nė burkt nesakiau J. Šis nė burkt netaręs S.Dauk. 2. murkt, niurkt (į vandenį įkritimui, įnėrimui žymėti); žr. burgt: Bùrkt akmuo įkrito į vandenį ir nugrimzdo Š. Bùrkt į galą – ir nuskendo piningas Šts. 3. žr. burbt 1: Kraujas pro burną bùrkt (prasiveržė) Šts.